Režisieriaus EMILIO VĖLYVIO istorinis epas
Režisieriaus EMILIO VĖLYVIO istorinis epas
Režisieriaus EMILIO VĖLYVIO istorinis epas
Režisieriaus vizija
Režisieriaus vizija
Režisieriaus vizija
Vienas sprendimas gali pakeisti tautos likimą.
Šiandien Lietuvos visuomenė atrodo kaip niekad susiskaldžiusi.
Skirtingi požiūriai į vertybes, valdžią ir valstybę, kultūrą ir gynybą trukdo susitarti dėl bendro darbo šalies ateičiai.
Vėl ypač aktualiai skamba klausimas apie kiekvieno piliečio teisę, pareigą paaukoti savo gyvybę už savo valstybę, visuomenę, laisvę.
Vieni jaučia pareigą mirti už Lietuvą. Kiti nori tiesiog už ją gyventi. Lygiai ta pati dilema, kurią buvo priversti spręsti pokariu gyvenę mūsų seneliai ir proseneliai.
Kas nutiktų, jei vienas projektas galėtų pakeisti tautos ateitį?
Jos savimonę, savivertę – kultūrinį kodą, kurį paliekame ateinančioms kartoms?
Tai ne teorinis klausimas.
Tai kvietimas veikti.
„Krikštatėvio“ fenomenas
Prieš daugiau nei 50 metų Holivudas sukūrė filmą, pakeitusį viską.
„Krikštatėvis“ ne tik uždirbo 250 mln. dolerių ir laimėjo tris Oskarus.
Jis suformavo amerikietiškąją svajonę – įsitikinimą, kad net būdamas niekuo, veikdamas daug ir ryžtingai žmogus gali pasiekti bet ką.
Šis filmas sukūrė standartus: kaip elgiamasi šeimoje, kas yra garbė, kokie verslo santykiai. Jis tapo amerikiečių tautos savęs supratimo dalimi.
Kodėl Lietuva neturi tokio filmo?
Ne dėl biudžeto ar galimybių.
Dėl pasirinkimo, kokią istoriją mes norime pasakoti.
Lietuviškas kinas
Lietuviškas kinas atsigauna – filmų vis daugiau. Bet kokį kultūrinį kodą jie formuoja?
„Vienui vieni“ – net geriausi iš mūsų neišgyveno.
„Pelėdų kalnas“ – lietuvis lietuvį išduoda.
„Purpurinis rūkas“ – kaltė, baimė, tragedija.
Geri filmai. Tačiau visi pasakoja tą pačią istoriją: skausmas, kančia, ašaros.
Ar mūsų istorija iš tikrųjų tik apie tai?
Kultūrinis kodas, kaip pergalės kodas!
Penkiasdešimt metų Lietuvą valdė sovietai. Jie turėjo tankus, armiją, imperiją. Bet jie pralaimėjo. Kodėl?
Jų idėja pašvinko. O ta idėja, su kuria partizanai kovojo bunkeriuose, su kuria ėjo į miškus kiekvieną dieną – ta idėja laimėjo.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas – paprastas mokytojas iš Alytaus, baigęs vos trijų mėnesių karininkų kursus. Jis išgelbėjo Lietuvos kariuomenės garbę ir įkvėpė tūkstančius kovoti su žymiai stipresniu priešu. Tuo metu generolai bėgo į Ameriką.
Tai yra lyderystės, ryžto ir pergalės istorija, kurią turime pasakoti.
Mūsų laisvės kovų istorija nėra apie pralaimėjimą. Ji apie tai, kaip paprasti žmonės tampa didvyriais ir keičia realybę.
Vienas sprendimas gali pakeisti tautos likimą.
Šiandien Lietuvos visuomenė atrodo kaip niekad susiskaldžiusi.
Skirtingi požiūriai į vertybes, valdžią ir valstybę, kultūrą ir gynybą trukdo susitarti dėl bendro darbo šalies ateičiai.
Vėl ypač aktualiai skamba klausimas apie kiekvieno piliečio teisę, pareigą paaukoti savo gyvybę už savo valstybę, visuomenę, laisvę.
Vieni jaučia pareigą mirti už Lietuvą. Kiti nori tiesiog už ją gyventi. Lygiai ta pati dilema, kurią buvo priversti spręsti pokariu gyvenę mūsų seneliai ir proseneliai.
Kas nutiktų, jei vienas projektas galėtų pakeisti tautos ateitį?
Jos savimonę, savivertę – kultūrinį kodą, kurį paliekame ateinančioms kartoms?
Tai ne teorinis klausimas.
Tai kvietimas veikti.
„Krikštatėvio“ fenomenas
Prieš daugiau nei 50 metų Holivudas sukūrė filmą, pakeitusį viską.
„Krikštatėvis“ ne tik uždirbo 250 mln. dolerių ir laimėjo tris Oskarus.
Jis suformavo amerikietiškąją svajonę – įsitikinimą, kad net būdamas niekuo, veikdamas daug ir ryžtingai žmogus gali pasiekti bet ką.
Šis filmas sukūrė standartus: kaip elgiamasi šeimoje, kas yra garbė, kokie verslo santykiai. Jis tapo amerikiečių tautos savęs supratimo dalimi.
Kodėl Lietuva neturi tokio filmo?
Ne dėl biudžeto ar galimybių.
Dėl pasirinkimo, kokią istoriją mes norime pasakoti.
Lietuviškas kinas
Lietuviškas kinas atsigauna – filmų vis daugiau. Bet kokį kultūrinį kodą jie formuoja?
„Vienui vieni“ – net geriausi iš mūsų neišgyveno.
„Pelėdų kalnas“ – lietuvis lietuvį išduoda.
„Purpurinis rūkas“ – kaltė, baimė, tragedija.
Geri filmai. Tačiau visi pasakoja tą pačią istoriją: skausmas, kančia, ašaros.
Ar mūsų istorija iš tikrųjų tik apie tai?
Kultūrinis kodas, kaip pergalės kodas!
Penkiasdešimt metų Lietuvą valdė sovietai. Jie turėjo tankus, armiją, imperiją. Bet jie pralaimėjo. Kodėl?
Jų idėja pašvinko. O ta idėja, su kuria partizanai kovojo bunkeriuose, su kuria ėjo į miškus kiekvieną dieną – ta idėja laimėjo.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas – paprastas mokytojas iš Alytaus, baigęs vos trijų mėnesių karininkų kursus. Jis išgelbėjo Lietuvos kariuomenės garbę ir įkvėpė tūkstančius kovoti su žymiai stipresniu priešu. Tuo metu generolai bėgo į Ameriką.
Tai yra lyderystės, ryžto ir pergalės istorija, kurią turime pasakoti.
Mūsų laisvės kovų istorija nėra apie pralaimėjimą. Ji apie tai, kaip paprasti žmonės tampa didvyriais ir keičia realybę.
Vienas sprendimas gali pakeisti tautos likimą.
Šiandien Lietuvos visuomenė atrodo kaip niekad susiskaldžiusi.
Skirtingi požiūriai į vertybes, valdžią ir valstybę, kultūrą ir gynybą trukdo susitarti dėl bendro darbo šalies ateičiai.
Vėl ypač aktualiai skamba klausimas apie kiekvieno piliečio teisę, pareigą paaukoti savo gyvybę už savo valstybę, visuomenę, laisvę.
Vieni jaučia pareigą mirti už Lietuvą. Kiti nori tiesiog už ją gyventi. Lygiai ta pati dilema, kurią buvo priversti spręsti pokariu gyvenę mūsų seneliai ir proseneliai.
Kas nutiktų, jei vienas projektas galėtų pakeisti tautos ateitį?
Jos savimonę, savivertę – kultūrinį kodą, kurį paliekame ateinančioms kartoms?
Tai ne teorinis klausimas.
Tai kvietimas veikti.
„Krikštatėvio“ fenomenas
Prieš daugiau nei 50 metų Holivudas sukūrė filmą, pakeitusį viską.
„Krikštatėvis“ ne tik uždirbo 250 mln. dolerių ir laimėjo tris Oskarus.
Jis suformavo amerikietiškąją svajonę – įsitikinimą, kad net būdamas niekuo, veikdamas daug ir ryžtingai žmogus gali pasiekti bet ką.
Šis filmas sukūrė standartus: kaip elgiamasi šeimoje, kas yra garbė, kokie verslo santykiai. Jis tapo amerikiečių tautos savęs supratimo dalimi.
Kodėl Lietuva neturi tokio filmo?
Ne dėl biudžeto ar galimybių.
Dėl pasirinkimo, kokią istoriją mes norime pasakoti.
Lietuviškas kinas
Lietuviškas kinas atsigauna – filmų vis daugiau. Bet kokį kultūrinį kodą jie formuoja?
„Vienui vieni“ – net geriausi iš mūsų neišgyveno.
„Pelėdų kalnas“ – lietuvis lietuvį išduoda.
„Purpurinis rūkas“ – kaltė, baimė, tragedija.
Geri filmai. Tačiau visi pasakoja tą pačią istoriją: skausmas, kančia, ašaros.
Ar mūsų istorija iš tikrųjų tik apie tai?
Kultūrinis kodas, kaip pergalės kodas!
Penkiasdešimt metų Lietuvą valdė sovietai. Jie turėjo tankus, armiją, imperiją. Bet jie pralaimėjo. Kodėl?
Jų idėja pašvinko. O ta idėja, su kuria partizanai kovojo bunkeriuose, su kuria ėjo į miškus kiekvieną dieną – ta idėja laimėjo.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas – paprastas mokytojas iš Alytaus, baigęs vos trijų mėnesių karininkų kursus. Jis išgelbėjo Lietuvos kariuomenės garbę ir įkvėpė tūkstančius kovoti su žymiai stipresniu priešu. Tuo metu generolai bėgo į Ameriką.
Tai yra lyderystės, ryžto ir pergalės istorija, kurią turime pasakoti.
Mūsų laisvės kovų istorija nėra apie pralaimėjimą. Ji apie tai, kaip paprasti žmonės tampa didvyriais ir keičia realybę.
Sugauti Vanagą
didžiausia Lietuvos kino ambicija.
Kokias ambicijas turėtų mūsų vaikai, jei jiems skiepytume pergalių kodą?
Ne baimės ir pasmerkimo. O ryžto, drąsos ir lyderystės.
Tai ne tik apie kiną.
Tai apie tai, kaip Lietuva mato save. Kaip mes ugdome ateinančias kartas. Kokią tautą kuriame.
„Sugauti Vanagą“ – tai didžiausia Lietuvos kino ambicija. Projektas, kuris sukurs naują kultūrinį kodą – laiminčios ir drąsios Lietuvos kodą.
Bet tokį projektą sukurti gali tik tauta, kuri tuo tiki.
Prisidėkite.
Sugauti Vanagą
didžiausia Lietuvos kino ambicija.
Kokias ambicijas turėtų mūsų vaikai, jei jiems skiepytume pergalių kodą?
Ne baimės ir pasmerkimo. O ryžto, drąsos ir lyderystės.
Tai ne tik apie kiną.
Tai apie tai, kaip Lietuva mato save. Kaip mes ugdome ateinančias kartas. Kokią tautą kuriame.
„Sugauti Vanagą“ – tai didžiausia Lietuvos kino ambicija. Projektas, kuris sukurs naują kultūrinį kodą – laiminčios ir drąsios Lietuvos kodą.
Bet tokį projektą sukurti gali tik tauta, kuri tuo tiki.
Prisidėkite.
Sugauti Vanagą
didžiausia Lietuvos kino ambicija.
Kokias ambicijas turėtų mūsų vaikai, jei jiems skiepytume pergalių kodą?
Ne baimės ir pasmerkimo. O ryžto, drąsos ir lyderystės.
Tai ne tik apie kiną.
Tai apie tai, kaip Lietuva mato save. Kaip mes ugdome ateinančias kartas. Kokią tautą kuriame.
„Sugauti Vanagą“ – tai didžiausia Lietuvos kino ambicija. Projektas, kuris sukurs naują kultūrinį kodą – laiminčios ir drąsios Lietuvos kodą.
Bet tokį projektą sukurti gali tik tauta, kuri tuo tiki.
Prisidėkite.