Režisierius Emilis Vėlyvis šiuo metu filmuoja naują istorinį filmą „Sugauti Vanagą“, nukeliantį į pokario Lietuvą ir partizaninio pasipriešinimo laikotarpį. Tačiau filmo kūrėjai siekia pasakoti ne vien apie istorinius įvykius ar ginkluotą kovą – jų centre atsiduria žmonės, jų pasirinkimai, santykiai ir kaina, kurią teko mokėti už laisvę.

Filmo pagrindinio herojaus Adolfo Ramanausko-Vanago vaidmenį kuria Kęstutis Cicėnas, o kartu su juo ekrane pasirodys Džiugas Grinys, Liubomiras Laucevičius, Lukas Malinauskas, Elžbieta Girkantaitė ir kiti žymūs aktoriai.

Istorinio pasaulio atkūrimas čia prasideda nuo beveik nepastebimų dalykų – specialiai dažomų ir sendinamų audinių, liejamų sagų bei audžiamų emblemų – ir išauga iki didelių dekoracijų, naktinių filmavimų, karo scenų bei sudėtingų apšvietimo sprendimų. Filmo komanda jau juokauja, kad „Sugauti Vanagą“ tapo „kranų filmu“ – vien apšvietimo techniką laikantiems kranams teko numatyti kelias dešimtis tūkstančių eurų.

Apie bandymą partizanus ekrane parodyti ne kaip vieną istorinį simbolį, o kaip skirtingus žmones, Emilio Vėlyvio braižą jautrios temos kontekste, istorinio tikslumo ribas ir tai, kodėl šis filmas jai yra ir labai asmeniškas, kalbamės su „Sugauti Vanagą“ prodiusere Daiva Varnaite-Jovaišiene.

– „Sugauti Vanagą“ pristatote kaip istorinį epą, tačiau jo centre – ne pati istorija, o žmonės, priversti rinktis, kiek jiems kainuoja laisvė. Kuriant tokio masto filmą, kas jums pačiai buvo svarbiau: kuo tiksliau atkurti laikmetį ar padaryti jį suprantamą žmogui, kuris apie partizaninį karą žino tik iš istorijos vadovėlio?

D. Varnaitė-Jovaišienė: Visai komandai svarbu, kad šie du dalykai veiktų kartu. Scenarijus remiasi profesionaliais istoriniais tyrimais, archyviniais dokumentais, dar gyvų žmonių atsiminimais ir liudijimais. Tačiau vien tikslios detalės filmo nesukuria. Norime, kad žiūrovas suprastų ne tik tai, kas įvyko, bet ir kodėl jauni žmonės pasirinko kovą, ką jiems reiškė priesaika, pasitikėjimas, asmeninė laimė ir kokį spaudimą jie patyrė.

Man pačiai šis filmas yra labai asmeniškas. Esu tremtinio dukra ir neturėjau galimybės pažinti didelės dalies savo šeimos ir giminės – vieni buvo ištremti, kiti nužudyti, turtas konfiskuotas, dalies artimųjų likimus iki šiol gaubia nežinia. Todėl šis filmas man labai svarbus, jį priimu jautriai, su didele pagarba ir atsakomybe.

– Apie partizanus Lietuvoje jau turime gana aiškų kolektyvinį vaizdinį – miškas, bunkeris, uniforma, ginklas. Ar kuriant filmą buvo dalykų, kurių sąmoningai atsisakėte vien todėl, kad jie atrodė pernelyg nuvalkioti?

D. Varnaitė-Jovaišienė: Nors tai visų pirma bus dinamiškas, veiksmo ir įtampos kupinas Emilio Vėlyvio kurtas filmas, sąmoningai siekiame nutolti nuo jau gerai pažįstamo partizanų vaizdavimo, kurį auditorija ne kartą matė ankstesniuose lietuvių kūrėjų darbuose. Nenorime kartoti tų pačių pasakojimo formų.

Mūsų tikslas – atrasti kitokias perspektyvas ir naujus pasakojimo pjūvius, per kuriuos būtų galima parodyti to meto įvykius, pasaulį ir žmones. Miškas jiems vienu metu yra laisvės erdvė, laikini namai, taip pat ir nuolatiniai spąstai. Greta heroizmo atsiranda baimė, humoras, meilė, pavydas, nuovargis, abejonės ir skirtingas atsakomybės supratimas. Norime, kad žiūrovas partizanus pamatytų ne kaip vieną apibendrintą istorinį prototipą, o kaip labai skirtingus, gyvus žmones, kuriems teko priimti nepaprastai sunkius sprendimus.

– Filme greta Vanago atsiranda nemažai kitų partizanų – Vėžys, Dziedas, Žaibas, Meška, Stazdas, Beržas ir kiti. Kaip padaryti, kad tokioje gausioje vyrų, uniformų ir slapyvardžių istorijoje kiekvienas taptų žmogumi, o ne tiesiog dar vienu kovotoju miške?

D. Varnaitė-Jovaišienė: Man atrodo, klaidinga partizanus suvokti kaip vienalytę žmonių grupę. Tai buvo labai skirtingo amžiaus, išsilavinimo, profesijų ir skirtingų gyvenimo patirčių turintys žmonės. Iki pasitraukdami į mišką jie ūkininkavo, mokytojavo, studijavo, dirbo ir kūrė šeimas, augino vaikus. Jiems visiems teko palikti skirtingus savus gyvenimus, kuriuos kūrė iki tol.

Todėl filme siekiame atskleisti ne apibendrintą partizano portretą, o skirtingas asmenybes – jų temperamentą, vertybes, abejones ir santykį su kitais. Šie žmonės nebūtinai visada vienodai mąstė ar sutarė, tačiau juos jungė esminis dalykas – bendras tikslas. Norime perteikti, kad vienybė nėra vienodumas: labai skirtingi žmonės gali išlikti kartu, kai juos sieja atsakomybė už savo šalį ir laisvę.

– Koks kūrybinis sprendimas šiame filme popieriuje atrodė visai nekaltas, o pradėjus jį įgyvendinti paaiškėjo: „gerai, čia mes sau prisidarėme darbo“?

D. Varnaitė-Jovaišienė: Gali susidaryti įspūdis, kad režisierius pirmiausia parašo scenarijų, jame išdėsto visą savo filmo viziją, o prodiuseriai tik vėliau perskaito tekstą ir pradeda ieškoti būdų, kaip visa tai įgyvendinti. Tačiau europinėje kino gamybos sistemoje procesas paprastai vyksta kitaip. Jau projekto pradžioje apytiksliai žinome, kokį biudžetą galime surinkti, todėl scenarijus ir režisūrinė vizija vystomi nuolat tariantis režisieriui ir prodiuseriams. Kiekvienas reikšmingas kūrybinis sprendimas vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo meninę vertę, bet ir į realias finansines bei gamybines galimybes. Režisierius nuo pat pradžių kuria aiškiai apibrėžtomis sąlygomis, nuolat dėlioja prioritetus ir, galima drąsiai sakyti, tramdo savo kūrybines ambicijas. Todėl įsivaizdavimas, kad filmas yra nevaržoma kūrėjo fantazijos realizacija, man atrodo labai nutolęs nuo kino gamybos tikrovės.

Vis dėlto net ir kruopščiai planuojant atsiranda dalykų, kurių tikrasis mastas paaiškėja tik pradėjus techninį pasirengimą. Mes jau juokaujame, kad „Sugauti Vanagą“ yra kranų filmas. Turime daug miško ir atvirų erdvių, nemažai naktinių scenų, o NKVD pastate dekoraciją galėjome įrengti tik antrame aukšte. Visa tai kelia sudėtingų apšvietimo užduočių. Iš pradžių svarstėme dalį apšvietimo įrangos tvirtinti prie medžių ar esamų konstrukcijų, tačiau atlikę techninius vertinimus supratome, kad tokie sprendimai nesukurs norimos atmosferos ir nesuteiks pakankamos šviesos kontrolės.

Daug filmavimo pamainų turime išlaikyti vientisą šviesos atmosferą nepriklausomai nuo to, ar dangus skaidrus, apsiniaukęs, ar lyja. Skirtingomis dienomis nufilmuota medžiaga vėliau turi sklandžiai jungtis montaže, todėl apšvietimo tęstinumas yra būtinas.

Tam reikalingi dideli kranai, laikantys apšvietimo įrangą, o kai kuriose scenose jų prireikia net kelių vienu metu. Kadangi nemaža dalis lokacijų yra nutolusios nuo Vilniaus, prie nuomos prisideda technikos gabenimas, darbo valandos ir visa ją aptarnaujanti logistika. Dėl gerokai išaugusio kranų poreikio teko perskirstyti skirtingų departamentų išlaidas. Galiu atvirai pripažinti, kad ankstesniuose projektuose kranams dar niekada nebuvome turėję numatyti kelių dešimčių tūkstančių eurų, o planavimo pradžioje nesitikėjome, kad jų poreikis bus toks didelis.

– Istoriniame kine žiūrovas labai greitai pagauna netikrą detalę – per švarią uniformą, per gražų kaimą, per „kino purvą“. Kas kuriant „Sugauti Vanagą“ jums yra tas autentiškumo testas: iš ko suprantate, kad pasaulis jau atrodo gyvenamas, o ne pastatytas filmavimui?

D. Varnaitė-Jovaišienė: Istoriniame filme autentiškumą sukuria tūkstančiai kruopščiai suderintų detalių. Kostiumams buvo perkamos medžiagos, jos specialiai dažytos ir sendintos, liejamos sagos, audžiamos emblemos, gaminami antsiuvai. Spalvos parinktos preciziškai – partizanų kostiumų atspalviai turėjo skirtis nuo NKVD pareigūnų aprangos ir kartu ekrane sudaryti harmoningą vaizdą.

Kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė kostiumus kūrė ne tik pagal laikmetį, bet ir pagal konkrečių personažų charakterius. Skyrėsi jų siluetai, detalės ir nusidėvėjimas, kad žiūrovas lengvai atpažintų skirtingas asmenybes net tada, kai visi vilki lyg panašias uniformas.

Ne mažiau kruopščiai kuriamos dekoracijos. Filmo dailininkai Ramūnas Rastauskas ir Raimundas Dičius Rumšiškėse pastatė didelę pašto dekoraciją, padedančią suformuoti gyvo pokario Lietuvos miestelio vaizdą. NKVD erdves įrengėme Vilniuje esančiame apleistame ligoninės pastate – jį reikėjo pertvarkyti, perdažyti, sukurti kabinetus, koridorius, tardymo patalpas ir užpildyti laikmetį atitinkančiomis detalėmis.

Kadangi tai ne tik istorinis, bet ir karo bei veiksmo filmas, labai svarbūs ginklai, susišaudymai ir aktorių pasirengimas. Naudojame laikmetį atitinkančius ginklus, o aktorius konsultuoja ir karo scenoms rengia karo ekspertas Ernestas Kuckailis.

Vis dėlto kuriame meninį filmą, o ne dokumentinę rekonstrukciją. Kai kurie istoriniai ginklo laikymo ar šaudymo būdai filmavimo aikštelėje gali kelti pavojų aktoriaus akims, veidui, klausai ir aplinkiniams, todėl veiksmai pritaikomi prie šiuolaikinių saugos reikalavimų. Žiūrovas neturėtų pastebėti nei naujai nulietos sagos, nei specialiai pasendintos sienos, nei techninių sprendimų, kurių prireikė filmuojant susišaudymą. Jis turi tiesiog patikėti, kad prieš jį – gyvas pokario Lietuvos pasaulis.

– Emilio Vėlyvio kine esame įpratę prie labai ryškaus režisieriaus braižo. Kas nutinka tam braižui, kai jis susiduria su tema, prie kurios Lietuvoje einama labai atsargiai ir kuri daugeliui žmonių yra ne „istorinė medžiaga“, o asmeninė šeimos tragedija ir atsiminimai?

D. Varnaitė-Jovaišienė: Emilis yra ilgametis mūsų kūrybinis partneris, todėl gerai žinome jo gebėjimą sukurti kinematografiškai stiprų, dinamišką, emociškai paveikų ir plačiai auditorijai įdomų ir įkvepiantį filmą. Jo energijos ir ryškaus vizualinio mąstymo čia nereikia slopinti – jie padeda pasakojimui nebūti muziejiniam. Emilis tikrai jaučia atsakomybę, nes supranta, kad ši tema yra ypatingai jautri, jam svarbu išlaikyti pagarbą žmonėms, kurių šeimoms tai nėra tolima praeitis. Ryškus braižas filme tarnaus tiesai ir žmogaus dramai, o ne provokacijai dėl jos pačios.

– Filme matysime nemažai žinomų Lietuvos aktorių – nuo Kęstučio Cicėno ir Džiugo Grinio iki Liubomiro Laucevičiaus, Luko Malinausko, Elžbietos Girkantaitės ir kitų. Ar buvo aktorius, kurį pamačiusi konkrečiame vaidmenyje pagalvojote: „šito žmogaus čia visai nesitikėjau, bet dabar nieko kito šiame vaidmenyje nebematau“?

D. Varnaitė-Jovaišienė: Visais aktoriais, kurie dalyvauja mūsų projekte, pasitikime. Vieną gabų aktorių išskirti būtų sunku, jie visi labai atsidavę ir savo darbą mylintys profesionalai, tačiau Kęstutis Cicėnas per atranką į Vanago vaidmenį išsiskyrė gebėjimu perteikti ne išorinį istorinės asmenybės įvaizdį, o jos vidinę logiką ir žmogiškumą. Jis buvo gerai pasirengęs, įsigilinęs į Vanago gyvenimo aplinkybes ir pasirinkimus, todėl gana greitai tapo sunku šiame vaidmenyje įsivaizduoti kitą aktorių.

Taip pat išskirčiau Džiugą Grinį, atliekantį Vėžio vaidmenį. Tai itin sudėtingas, dramatiškas personažas, kurį Džiugas kuria jautriai, tiksliai ir labai įtaigiai.

– Jeigu po premjeros istorikai pradėtų ginčytis dėl vienos filmo scenos, o žiūrovai būtent ją prisimintų stipriausiai – jums tai būtų problema ar ženklas, kad filmas padarė savo darbą?

D. Varnaitė-Jovaišienė: Diskusija savaime nebūtų problema – istorinis kinas dažnai ją ir paskatina. Tačiau svarbu pabrėžti, kad kuriame ne dokumentinę rekonstrukciją, o meninį filmą, inspiruotą tikrų įvykių ir asmenybių. Labai nuodugniai gilinomės į faktus, konsultavomės su istorikais, analizavome archyvinę medžiagą ir liudijimus, tačiau per ribotą filmo trukmę neįmanoma detaliai atkurti visų įvykių ir parodyti kiekvieno juose dalyvavusio žmogaus.

Todėl kai kurie įvykiai filme sutraukiami, jų laikas ar aplinkybės šiek tiek pakeičiami, o kelių istorinių asmenybių bruožai sujungiami viename personaže. Pavyzdžiui, pagrindinis antagonistas Sokolovas nėra vieno konkretaus žmogaus portretas – jis apibendrina kelis tuo metu iš Rusijos į Lietuvą siųstus sovietinių represinių struktūrų pareigūnus, jų veikimo metodus ir požiūrį.

Tokie sprendimai priimami ne siekiant perrašyti istoriją, o tam, kad sudėtingą laikotarpį būtų galima aiškiai ir paveikiai papasakoti kino kalba. Tikiuosi, žiūrovai supras skirtumą tarp istorinių faktų įkvėpto meninio filmo ir dokumentikos. Jeigu scena paskatins domėtis, klausti ir diskutuoti, vadinasi, filmas savo darbą atliko.

– Ir jeigu po kelerių metų kas nors jums pasakytų: „Aš beveik nieko neatsimenu iš „Sugauti Vanagą“ siužeto, bet labai gerai atsimenu, kaip jaučiausi išėjęs iš kino salės“ – kokį jausmą norėtumėte, kad tas žmogus prisimintų?

D. Varnaitė-Jovaišienė: Adolfo Ramanausko-Vanago mėgtama citata pasako labai daug: „Jie manė, kad mus užkas į žemę, tačiau nežinojo, kad mes esame sėklos.“ Norėčiau, kad tai žiūrovas pajustų žiūrėdamas filmą ir išsineštų iš kino salės – kaip pasąmonėje likusį jausmą.

– Ačiū už pokalbį!

Tekstą parengė Vilniaus kino biuras.